108studija.lt Open in urlscan Pro
78.158.11.75  Public Scan

Form analysis
1 forms found in the DOM

GET https://108studija.lt/

<form role="search" method="get" class="et-search-form" action="https://108studija.lt/">
  <input type="search" class="et-search-field" placeholder="Search …" value="" name="s" title="Search for:">
</form>

Text Content

 * Kompiuterio sandara
 * Kompiuterio įranginiai
 * Operacinė sistema
 * Operacinė sistema „Windows”
 * Kompiuteris ir internetas
 * Programos
 * Lokalios programos
 * Tinklo programos


Select Page
 * Kompiuterio sandara
 * Kompiuterio įranginiai
 * Operacinė sistema
 * Operacinė sistema „Windows”
 * Kompiuteris ir internetas
 * Programos
 * Lokalios programos
 * Tinklo programos




KOMPIUTERIS

Kompiuteris – įrenginys, be kurio didžioji dauguma žmonių šiais laikais jau
neįsivaizduoja savo gyvenimo. Net jeigu ir patys dažnu atveju galėtų be jo
apseiti – darbus atlikti be jo pagalbos šiais laikais tikrai sunku. Nors pačioje
kompiuterių eros pradžioje dauguma žmonių mane, kad kompiuteris yra labiau
pramoga, dažniausiai jaunimui – šiandien viskas yra pasikeitę ir nori to ar ne –
kompiuteriu tenka naudotis nuolatos.

Kompiuteriai ir kompiuteriniai įrenginiai pakeitė pasaulį. Jie pakeitė žmonių
gyvenimo rutina – kompiuterių pagalba yra sužinomos naujienos, perkamos prekės
ar užsakomos paslaugos. Kompiuteriu pagalba rašomi ir gaunami laiškai, pervedami
pinigai, kuriami ir pasirašomi įvairūs dokumentai, žiūrimi filmai ir žaidžiami
žaidimai. Kompiuteris gali gerokai palengvinti gyvenimą, jeigu suprantame kaip
juo naudotis ir naudojamės teisingai.

Visgi, nors daugelis žmonių vienaip ar kitaip susiduria su kompiuteriais ar juos
primenančiais įrenginiais, labai didelė dalis juos naudojančių žmonių neturi
jokio supratimo apie tai, kaip jis sudarytas, kaip veikia jis ir jame esančios
programos. O būtent šios žinios yra nepaprastai svarbios, jos leidžia tinkamai
išnaudoti kompiuterio potencialą, sutaupyti pinigų ir neprisidaryti problemų,
pavyzdžiui, nepataisomai sugadinant kompiuterį ar atveriant duomenis
nusikaltėliams.

Todėl, kad išmokti gerai naudotis kompiuteriu, pirmiausia reikia suprasti tai,
kas tai per įrenginys, kas jį sudaro ir kaip veikia ir kaip „bendrauja“.
Suprantant tai, suvokti ir perprasti jį yra kur kas paprasčiau.

Pirmiausia, svarbu aptarti kokie būna kompiuteriniai įrenginiai. Būtent
kompiuteriniai įrenginiai todėl, kad jei pačioje kompiuterių eros pradžioje buvo
viskas labai paprasta ir aišku – kompiuteris yra kompiuteris, tai šiais laikais
kompiuterio funkcijas atlieka ir telefonai ir planšetės ir net išmanūs
televizoriai. Skirtumai tarp jų iš esmės yra jų technologijų pajėgumas ir jų
naudojamos operacinės sistemos (apie jas vėliau), kadangi su daugeliu šiais
laikais galima daryti daugelį kompiuterių funkcijų (rengti/redaguoti dokumentus,
siųsti elektroninį paštą, naršyti internete, žaisti žaidimus, klausytis muzikos
ir t.t. ).

Taigi, ką vadiname kompiuteriniais įrenginiais? Pirmiausia, žinoma kompiuteriai,
kurie būna dviejų tipų – stacionarūs ir nešiojami. Serveriai – sudėtingoms ir
sunkioms operacijoms skirti, galingi įrenginiai, kuriuos naudoja profesionalai.
Planšetės – nešiojami įrenginiai, kurie leidžia žmogui turėti kompiuterizuotą
darbo vietą su savimi ir neužima daug vietos. Mobilūs (išmanūs) telefonai – kaip
ir planšėtės, tai mažesnios mobilios darbo vietos, kurios tuo pačiu metu leidžia
kalbėtis naudojantis mobiliuoju ryšiu.  Įdomiausia yra tai, kad visų šių
kompiuterinių įrenginių veikimo principas yra toks pats – yra taip vadinama
„motininė plokštė“, kuri padeda sujungti visus komponentus ir ekranas, kuris
padeda matyti ir įvedinėti informaciją.

Kompiuterinius įrenginius galima kategorizuoti įvairiai, pavyzdžiui, pagal
įprastą tvarką (pagal užduotis, kurioms jie skirti), tačiau čia mes skirsime
juos į du tipus – stacionarūs ir nešiojami, nes būtent tai skiria juos pagal
architektūra ir tokia skirtis labiausiai padeda juos suprasti, nes, kaip jau
minėta – iš esmės visų jų sandara yra vienoda.

Tad kuo skiriasi stacionarūs kompiuteriai nuo nešiojamų? Tikra tiesa –
stacionarių niekas nenešioja, jie būna vienoje vietoje, o nešiojami skirti
mobiliam darbui. Tačiau jei žiūrėt kiek rimčiau – pagrindinis skirtus yra tas,
kad stacionarus kompiuteris turi sisteminį bloką prie kurio jungiasi įvesties ir
išvesties įrenginiai bei maitinimas, tuo tarpu nešiojamame kompiuteryje visi tie
patys įrenginiai yra suintegruoti į vieną įrenginį ir visus juos pernešame vienu
ypu.

Štai žiūrėkime – stacionarus kompiuteris dažniausiai turi dėžutę prie kurios
prijungtas monitorius, klaviatura ir pelė. Visa tai turi ir nešiojamasis
kompiuteris, tačiau čia klaviatūra ir pelė yra įmontuota kartu su sisteminiu
bloku ir į vieną įrenginį sujungta su monitoriumi, kuris nešiojamose
kompiuteriuose vadinamas ekranu. Tad pats šių įrenginių veikimo principas yra
faktiškai identiškas.

Visgi, reikia konstatuoti, kad šie įrenginiai turi ir šiokių tokių skirtumu.
Pirmiausias ir akivaizdžiausias yra tai, kad stacionarus kompiuteris ir prie jo
prijungtas monitorius turi nuolatos būti įjungtas į tinklą, tuo tarpu nešiojamas
gali veikti be jo, nes turi akumuliatorių (bateriją), kuri gali maitinti
nešiojamą kompiuterį kurį laiką. Antras skirtumas, kuris pastaruoju metu kiek
praradęs savo svarbą ir yra aktualus tik profesionalams (pavyzdžiui,
dizaineriams ar labai rimtus žaidimus žaidžiantiems žaidėjams) tai galimybė
galiai. Stacionarūs kompiuteriai dėl savo dydžio gali būti surinkti kur kas
galingesniais – čia yra daug vietos tiek operatyviosios atminties talpinimui,
tiek diskams, tiek grafinėms plokštėms, tiek ir rimtoms aušinimo sistemoms. Tuo
tarpu nešiojamuose kompiuteriuose šias problemas vis dar sunku spręsti. Tiesa,
būna ir labai galingų, žaidėjams skirtų nešiojamų kompiuterių, tačiau faktiškai
jie tik teoriškai yra nešiojami, nes jų dydis ir svoris yra labai didelis ir
visai netinka mobiliam darbui.

Žinodami tai, galime pereiti prie kompiuterio sandaros.


KOMPIUTERIO SANDARA

Kaip jau minėta, tiek stacionarių, tiek ir nešiojamų kompiuterių sandara
faktiškai yra vienoda ir juos sudaro keli tapatūs elementai. Tiek stacionarūs,
tiek ir nešiojami kompiuteriai turi motininę plokštę, procesorių, operatyviąją
atminti, grafikos procesorių ir kai kuriais atvejais vaizdo plokštę, kietąjį
diską, garso plokštę ir aušinimo sistemą. Dabar trumpai ir paprastai apie
kiekvieną jų:

Motininė plokštė yra pagrindinė mikroschema, kuri priima maitinimą, ji
paskirsčiusi įjungia visus kompiuterio komponentus ir padeda jiems tarpusavyje
susikalbėti. Būtent į šias plokštes yra montuojamas procesorius, operatyvioji
atmintis, kietasis diskas, grafikos ir garso procesoriai ar atskiros plokštės. Į
motinines plokštes jungiami visi įvesties ir išvesties įrenginiai, tokie kaip
klaviatūros, pelės ar padai, monitoriai, USB, thunderbolt ir kitokios jungtys.
Trumpai tariant, tai išoriškai nematoma mikrochema į kurią viską sujungus žmogus
gali naudotis kompiuteriu.

Procesorius (CPU) yra mikroschema, kuri skirsto energiją ir užduotis, kad
kompiuteris galėtų kaip įmanoma greičiau apdoroti jam skirtas užduotis. Būtent
ši michroschema duoda nurodymus kitiems kompiuterio komponentams, ką ir kada jie
turi daryti. Kuo spartesnis procesorius, tuo daugiau ir sudengesnių užduočių jis
gali apdoroti vienu metu.

Operatyvioji atmintis (RAM) tai taip pat mikroschema, kuri yra labai svarbi
kompiuterio pajėgumui. Ši operatyvioji atmintis yra tam tikras laikinos
atminties buferis į kurį laikinai yra įrašoma programų veikimui ir kt.
reikalinga informacija. Tad labai svarbu yra ne tik kuo didesnis jos dydis (į jį
daugiau telpa su kompiuterio užduotimis susijusios informacijos) bet ir
magistralės dažnis, kuris nulemia tai, kokiu greičiu ta informacija funkcionuoja
pačiame kompiuteryje.

Nepaprastai svarbus komponentas yra ir kietasis diskas. Kietąjame diske yra
nuolatos saugoma visa kompiuterio informacija – tiek pačios programos, tiek ir
įvairios bylos, su kuriomis yra vienokiu ar kitokiu būdu dirbama. Trumpai
tariant, viskas kas yra nuolatinio ir jūsų matoma arba ne, pavyzdžiui tiek
sisteminės bylos, skirtos kompiuterio ar programų funkcionavimui, tiek ir
vakarėlių nuotraukos, filmai, jeigu jie saugomi kompiuteryje – jie saugomi
standžiajame (kietajame) diske. Pagal savo veikimo technologija kietieji diskai
yra skirstomi į du tipus – HDD ir SSD. HDD yra gerokai senesnės technologijos,
letesni diskai, kurie, nepaisant visko, dėl savo gero kainos ir talpos santykio
vis dar išlieka aktualiais. Tuo tarpu SSD yra gerokai pranešesni už HDD, nes yra
nepalyginamai greitesni. Tiesa, jų kaina taip pat yra gerokai didesnė už HDD.
Visgi, turbūt reikia konstatuoti, kad HDD aktualumas vis mažėja ir jie dar
naudojami profesionalų, kurie sugeba juos tinkamai išnaudoti ir nenori permokėti
už vietą. Tuo tarpu SSD užima dominuojančią poziją ir faktiškai dabar jau
naudojami kiekvieno vartotojo.

Vaizdo procesorius ir vaizdo plokštė. Vaizdo procesorius yra ta dalis, kuri
leidžia pateikti kompiuterio generuojama informaciją per monitoių. Būtent šio
komponento dėka mes galime matyti tai, ką matome ekrane. Šie procesoriai būna
integruoti į pačią motininė plokštę. Turintiems didesnių poreikių žmonėms,
kurie, pavyzdžiui, dirba su grafika ar žaidžia galingus žaidimus, kuriems būtina
detali grafika, į kompiuterius yra kaip atskiras komponentas montuojama vaizdo
plokštė (GPU). Tai galingas lustas, kuriam reikalingas ir atskiras maitinimas ir
netgi atskiras aušinimas. Vaizdo plokštės taip pat skiriasi savo galingumu ir,
žinoma, kaina. Taip pat ir dydžiu – nešiojamuose kompiuteriuose montuojamos
nedidelės, tačiau gana ribotą galią su stacionarių kompiuterių plokštėmis
turinčios vaizdo plokštės, tuo tarpu stacionariuose kompiuteriuose montuojamos
plokštės yra didelės ir labai galingos.

Garso procesoriai taip pat yra montuojami į pačią motininė plokštę. Ir jei
anksčiau buvo labai normalu ir įprasta turėti atskirą garso plokštę, tai šiais
laikais kaip atskiras jas į savo kompiuterius komponuoja tik profesionalai.

Jungtys. Kaip jau minėta – motininėje plokštėje yra montuojamos ir įvairios
jungtis. Techninėmis jungtimis galima vadinti tokias jungtis kaip jungtys
aušintuvams, paleidimo mygtukams ir pan. – šios jungtis padeda kompiuteriui
funkcionuoti. Vartotojui skirtomis jungtimis turėtume laikyti klaviaturos,
pelės, USB, Type-C, Thunderbolt jungtis. Šios jungtis yra skirtos vienokiam ar
kitokiams vartotojo bendravimui su kompiuterių ir duomenų apsikeitimui.

Šioje dalyje, ypač nešiojamų kompiuterių vartotojai gali pasigęsti, pavyzdžiui,
monitoriaus (ekrano) ar klaviaturos su pelės padeliu. Tai būtų gana teisinga
pastaba, tačiau, visgi, šie komponentai labiau priskirtini prie įrenginių,
kadangi tiek vienas tiek kitas vykdo įvesties/išvesties funkcijas, tad ir labiau
tinka juos priskirti būtent prie įrenginių.


ĮRENGINIAI

Kalbant apie įrenginius pirmiausia svarbu aiškiai apsibrėžti, o tiksliau juos
atskirti į įvesties ir išvesties įrenginių tipus. Įvesties įrenginiais laikomi
tie įrenginiai, kuriais kaip nors vartotojas įveda duomenis į kompiuterį, tuo
tarpu išvesties įrenginiais yra laikytini tie, kurie vienaip ar kitaip pateikia
informaciją vartotojams. Pavyzdžiui, klaviatūros priskirtinos prie įvesties
įrenginių, nes su klaviatūros pagalba yra vedama informacija į kompiuterį. Tuo
tarpu monitorius yra išvesties įrenginys, nes jo pagalba kompiuteris atvaizduoja
savo generuojamus pranešimus, informaciją, žmogui, kuris naudojasi kompiuteriui.
Toliau pateikiami įrenginių tipai pagal jų tipą.

Įvesties įrenginiai.

Kaip jau minėta anksčiau, įvesties įrenginiai yra tie įrenginiai, kuriais
vienaip ar kitaip perduodama kompiuteriui informacija, visiškai nepriklausomai
nuo to ar yra rašoma klaviatūra ar maigant pele valdomas kompiuteris ar iš
išorėje esančio disko pergeliami duomenys.

Klaviatūra yra visiems žinomas kompiuterio „atributas“, nors išties tai yra
atskiras įrenginys, net ir nešiojamuose kompiuteriuose. Klaviatūra ypatingai
didelę reikšmę vaidino pirmuosiuose tipiniams vartotojams pritaikytuose
kompiuteriuose, nes tuo metu kai pelių dar nebuvo, kompiuteris buvo valdomas
klaviatūra įvedamomis komandomis. Su laiku klaviatūros reikšmė kompiuterio
valdymui krito ir šiuo metu ji, jai ją naudoja ne specialistai (pvz,
programuotojai) yra naudojama tik teksto, skaičių įvedimu, nepaisant to, kad
gamintojai vis mėgina įvesti papildomus užprogramuotus mygtukus, kurie,
pavyzdžiui leidžia vienu paspaudimu įjungti arba išjungti mikrodonąą, iškviesti
kažkokią priskirtą programą.

Pelė(arba pelės padelis) yra ne mažiau, o gal net daugiau šiuolaikiniams
kompiuteriams reikšmingas įvedimo įrenginys. Iš esmės visos operacinės sistemos
(tai pagrindinė kompiuterio programa apie kurią – kiek vėliau) yra sukonstruotos
taip, kad kompiuteris iš esmės valdomas pelės paspaudimais. Pelės ne tik padeda
atidarinėti reikiamas programas, katalogus, bet jų pagalba galima, pavyzdžiui,
piešti, žaisti įvairius žaidimus ir kt.

Prie įvesties įrenginių taip pat turėtų būti priskiriami ir skaneriai. Nors
įprastai šiais laikais yra naudojami daugiafunkciniai įrenginiai (spausdintuvas,
skaneris, kopijuoklis), tačiau atskirai jie turėtų būti laikomi įvesties ir
išvesties įrenginiu. Skaneris, kuris nuskanuoja dokumentą siunčia jį į
kompiuterį, o tai reiškia, kad tokiu būdu yra įvedama informacija, tad ir
įrenginys yra įvesties.

Mikrofonai taip pat yra įvesties įrenginys. Nors dauguma mikrofonų šiais laikais
jau yra integruoti, tačiau bet kuriuo atveju ar būdamas luste (mikroschemose) ar
jungiamas atskirai prie kompiuterio – mikrofonas „išgirsta“ garsus ir
suskaitmenizavęs juos perduoda į kompiuterį.

Išvesties įrenginiai

Išvesties įrenginius apibūdinti ir suprasti nėra sunku. Tai tokie įrenginiai,
kurie paverčia bitus ir baitus, kuriais darbą „suvokia“ kompiuteris į jums
priimtina formą ir jums atvaizduoja kaip akustinę, vaizdinę informaciją ar net
atspausdintą popieriaus lape.

Monitorius/Ekranas – tai išvesties įranga be kurios kompiuteris negalėtų veikti,
o žmogus jo valdyti. Tai, ką mes matome kompiuterio ekrane, tai yra iš bitų ir
baitų į mums suvokiamą būda paversta informacija, kuria mes galime suprasti ir
ją savintis arba pagal ją valdyti kompiuterį. Jeigu anksčiau monitoriai buvo
skirstomi į spalvotus arba ne, tai šiai dienai jie skiriasi ne spalvomis, o
kokiu tikslumu gali būti atvaizduojamos kūrėjų spalvos, kokia ekrano raiška ir
koks jo dydis.

Prie išvesties įrenginių priskirtinos ir kolonėlės. Jeigu monitoriaus pagalba
kompiuteris mums atvaizduoja informaciją vaizdiškai, tuo tarpu kolonėlės tą
informaciją atkoduoja ir paverčia garsu, kuris yra perduodamas per mūsų ausis į
mūsų smegenis.

Prie išvesties įrenginiu priskirtintini ir spausdintuvai. Ir štai kodėl – kuomet
mes atsispausdiname lapą – iš esmės į popieriaus formatą kompiuterio pagalba yra
atspausdinama informacija iš kompiuterio. Taigi, informacija išvedama
atspausdinant lapą ir tai reiškia, kad spausdintuvas priskirtinas būtent šiai
kategorijai.

Kelių paskirčių įrenginiai

Įrangai tobulėjant atsirado įvairiausių patobulinimų, kurių deka įranga gali
vykdyti tiek įvesties, tiek ir išvesties užduotis.

Vienas geriausių tokio tipo įrenginių pavyzdžių yra lietimui jautrūs monitoriai.
Tai monitoriai, kurie ir atvaizduoja informacija ir kartu leidžia ją įvesti.
Štai, pavyzdžiui, jūs perskaitote tokiame ekrane el. laiška (išvesties funkcija)
ir čia pat juo įrašinėjat atsakymą – tai jau įvesties funkcija.

Taip pat geras pavyzdys yra daugiafunkciniai spausdintuvai. Tokie įrenginiai
gali spausdinti jūsų dokumentus (išvesties funkcija), bet tuo pat metu ir
skanuoti (įvesties funkcija), taigi turime tiek vieną, tiek ir kitą funkciją,
vadinasi, turime net kelių paskirčių įrenginį.

Tokiu pat įrenginiu gali būti laikomas ir išorinis kietasis diskas. Štai, kai
mes pajungiame jį ir perkeliame į ją svarbią informaciją – mes ją išvedame. Kada
ta pačia informaciją keliame, tarkime, į kitą kompiuterį – įvedinėjame
informaciją. Taigi ir toks įrenginys yra laikytinas daugiafunkciniu.


OPERACINĖ SISTEMA

Tam, kad kompiuteris veiktų, kad suprastų ko iš jo nori vartotojas, kad vykdytų
komandas jame turi būti reikiama programinė įranga ir programos. Pagrindinė
programa, kuri valdo kompiuterį, kitas programas yra operacinė sistema.

Be operacinės sistemos kompiuteris negali nieko. Vidinė programinė įranga,
esanti motininėje plokštėje, leidžia įjungti kompiuterio komponentus. Tačiau tai
iš esmės viskas. Tam, kad tie komponentai veiktų teisingai, bendrautų
tarpusavyje, keistųsi duomenimis ir t.t., o paleidus kompiuterį vartotojas
galėtų matyti ir valdyti tiek jį, tiek ir jame esančią informaciją. Tad tai yra
pati svarbiausia programa kompiuteryje – mums nematant ji kontroliuoja visus
mūsų kompiuterio kompiuterio komponentus, programų veikimą, tuo tarpu mums ji
pateikia aiškia ir patogią sąsaja, kurios pagalbos kompiuterio ir jo programų
valdymas tampa nepaprastai lengvu.

Vartotojams skirtų kompiuterių eros pradžioje kompiuterių entuziastai neturėjo
to, ką turime mes. Nebuvo taip, kad paspaudus kompiuterio įjungimo mygtuką, per
ne pilną minutę gali prisijungti ir naudotis puikiai atrodančia, patogia ir
lengva sąsaja, kurioje, bent kurį laiką praleidęs, esminius principus supranta
net visiškas naujokas.

Anksčiau kompiuterių entuziastai turėjo tiesiog kodines eilutes. Operacinės
sistemos leisdavo vartotojams rankomis įrašyti jų naudojamas komandas ir
kompiuteris jas vykdydavo. Štai pavyzdžiui, dabar žmogus ima ir paspaudžia,
tarkime, interneto naršyklės (programos) piktogramą ir ji pradeda veikti.
Anksčiau vartotojai matydavo tik juoda ekraną ir blinkčiojantį brūkšnelį, o
programų paleidimas buvo itin nelengvu uždaviniu. Tarkime, kad atlikti jau
ankcčiau minėtą operaciją (paleisti programą), tokioje tiems laikams modernia
laikytoje „DOS“ operacinėje sistemoje reikėdavo kelis kartus rankomis vest CD
Katalogas, CD Katalogas ir tuomet jau paleisti programa užrašant jos pavadinimą.
Jokių pelių, jokių gražių katalogų ar piktogramų nebuvo. Jokiu galimybių
naudotis keliomis programomis vienu metu taip pat.

Revoliucija įvyko tuomet, kai kompanija „Microsoft“ sukūrė dabartinių operacinių
sistemų proprosenelį „Windows“. Nors daugelis šaltinių aiškina apie įvairias
„langų“ sistemas ir t.t., tačiau jos sukeltos revoliucijos esmė buvo ta, kad ji
turėjo patrauklią grafinę sąsają, kurią suprasti nebebuvo taip sudėtinga, bent
kiek prie jos pasėdėjus buvo galima itin lengvai ir patogiai (suprantama, tiems
laikams) valdyti kompiuterį ir naudotis taikomosiomis programomis. Nebereikėjo
turėti komandų „biblijos“ ir jų mokintis atmintinai – nori atsidaryt programą,
tai kaip dabar – tai darai iš pagrindinio lango arba paspaudžioji pelę (pačiose
ankstyviausiose versijose jos dar ir nebuvo). Būtent pirmieji „Windows“ yra ta
revoliucinė operacinė sistema, pagal kurios esminius principus dabartiniais
kompiuteriais naudojamės ir mes (dažniausiai).

Tad be jokios abejonės pasaulyje populiariausia yra Microsoft „Windows“
operacinė sistema, kuri naudojama tiek paprastų vartotojų, tiek ir profesionalų.
Apple (Mac) vartotojai naudojasi MacOS, dalis entuziastu įprastuose
kompiuteriuose dar naudoja „Linux“ arba jos pagrindu veikiančią, modifikuotą
operacinę sistemą (tarkime, RedHat, Ubuntu ir t.t.) – tai labai specifinis
pasirinkimas, kurį daro didelį entuziastai (dėl įvairių priežaščių, nuo
kompiuterio efektyvesnio resursų naudojimo iki kovų su kapitalistais iš
„Microsoft, nenoro jiems mokėti“) arba tie, kas tiesiog negali ar nenori mokėti
pinigų už „Windows“, nes „Linux“ yra nemokama. Mobilieji telefonai taip pat turi
operacines sistemas, kurios taip pat leidžia mums jais naudotis. Pati
populiariausia, žinoma, yra „Android“ operacinė, kurią naudoja „Samsung“ ,
„Xianomi“ ir kt. telfonų gamintojai, iOS – naudoja iPhone vartotojai, o Huawei
turi savo didikuotą operacinę sistemą (anksčiau jame taip pat buvo Android,
tačiau po JAV ir „Google“ įvestų sankcijų, Huawei buvo uždrausta savo
įrenginiuose ją naudoti).

Ką būtina žinoti paprastam vartotojui apie operacinę sistemą? Jeigu vienu
sakiniu – nors operacinė sistema vykdo daugybę darbo (nuo įrenginių kontrolės
iki grafinio atvaizdavimo), paprastajam vartotojui svarbu žinoti, kad operacinė
sistema mums pateikia tokią grafinę sistemą, katalogų ir bylų hierarchiją, kokią
mes matome. Ji leidžia valdyti kompiuterį – įvesti/atvaizduoti informaciją,
tvarkyti savo katalogus, paleisti reikiamas programas. Net skaitydami šį tekstą
savo interneto naršyklėje, jūs ji skaitote nes prisijungėte prie savo
kompiuterio per operacinę sistemą, jos pagalba, valdydami pelę paleidote
interneto naršyklę (programą) su kuria vienokiu ar kitokiu būdu pakliuvote į šį
puslapį.

Kadangi šiame puslapyje pagrindai yra rašomi „Windows“ vartotojams, todėl toliau
kiek plačiau, bet ne per plačiai ir ne kaip specialistams, apžvelgsime esminius
šios operacinės sistemos niuansus.


OPERACINĖ SISTEMA „WINDOWS”

Kadangi čia pateikiama informacija standartiniam kompiuterio naudotojui, toliau
kiek plačiau bus aprašoma pati populiariausia operacinė sistema tarp kompiuterių
naudotojų Microsoft „Windows“.

Microsoft „Windows“ yra pati populiariausia operacinė sistema tarp kompiuterių
naudotojų. Nors skaičiuojama įvairiai, tačiau manoma, kad tarp kompiuterių
naudotojų apie virš 75 procentų naudoja būtent “Windows”. Tad, jeigu skaitote šį
tekstą, greičiausiai ji yra ir jūsų kompiuteryje.

Iš esmės “Windows” yra labai didelė, automatiškai pačio kompiuterio paleidžiama
programa, kuri suteikia galimybė kompiuteriui veikti tinkamai, o vartotojui
sukuria galimybę lengvai jį valdyti ir juo naudotis. Tad, kai yra įjungiamas
kompiuteris, kai jau matote langą, kuriame turite įvesti vartotojo vardą ir
slaptažodį ar tiesiog matote grąžų vaizdą, kur galite ką nors, pavyzdžiui,
interneto naršyklę paspausti – vadinasi, jūsų kompiuteris paleido operacinę
sistemą („Windows“) ir ji yra pasirengusi dirbti.

Kalbant apie pačios „Windows“ sistemos veikimo suvokimą, neįmanoma išvengti
analogijų. Greičiausiai geeriausiu pavyzdžiu būtų butas su daline apdaila –
toks, kuomet yra būtiniausi butui atributai – sienos, durys, langai ir pan.,
tačiau nėra baldų ir svarbių naudojimui įrenginių ir įrankių. Taip, kaip vėliau
įrengiamas butas – kas atsiranda jo erdvėse – kokie įrenginiai, kiek ir kaip
išdėstytų spintelių, kas jose sudėta, kas nesudėta priklauso nuo savininko. Tad
ir operacinė sistema veikia panašiai. Jūs turite tam tikrą karkasą, kuriame
naudojate viską kaip paliktą arba organizuojate ir dirbate taip, kaip jums
patogu – kiek turėti katalogų, kaip juos susidėti, kokių programų gali prireikti
ir kokiu būdu jas išsikviesti – priklauso nuo jūsų.

Nors prisijungus jūs matote gražų vaizdą / lauką, kuris yra vadinamas
darbalaukiu, išties tai tėra vienas iš daugybės operacinės sistemos katalogų,
kuris tiesiog yra nurodomas kaip darbalaukis ir atvaizduojamas jums. Tad, kad
prisiliesti prie „Windows“ veikimo supratimo, būtina suprasti kaip viską
„Windows“ yra suorganizavusi kompiuteryje. Tad, kai jūs naudojatės kompiuteriu,
jo viduje vyksta daugybe procesų, kurie yra sudėtingi ir nedaug patyrusiam nėra
tokie svarbus, svarbiausia šioje stadijoje yra suvokti kaip sutvarkyta
informacija (čia turima omenyje viskas, kas yra pačiame kompiuteryje).

Tad kai žmogus turi kompiuterį, jis turi suprasti, kad tame kompiuteryje yra
taip vadinamas kietasis diskas, kuriame yra saugoma visa informacija. „Windows“
tvarko jūsų diską (kaip ir kitos OS) ir tvarko jį katalogų pagrindu. Diske yra
milžiniška erdvė, o štai „Windows“ (vėliau ir vartotojas) ją suskirsto į
katalogus, pakatologius ir bylas. Tai svarbu žinoti – katalogas tai kaip papkė,
segtuvas, kuriame gali būti dar katalogų, bylų ir t.t. Iš esmės katalogų gylis
yra neribojamas. Vartotojui svarbu tai žinoti ir žinant sugebėti savo
kompiuteryje surasti reikiamus aplankus ar bylas. Tam, kad geriau suprasti,
vizualus pavyzdys irgi būtų, tarkime, tuščias kambarys – jame jūs pasikabinate
spintelę ar kelias. Spinteles norite galite susiskirstyti į skyrius ir juose
susidėti tai ko jums prireiks – tarkime, viena spintelė skirta indams, kita
spintelė skirta biriems produktams, kur vienoje dalyje yra tarkime prieskoniai,
o kitoje – įvairios kruopos. Arba jūs turite spintelę dokumentams, čia viska
skirstote į didesnius ar mažesnius segtuvus, kur segate kitus segtuvus ar
atskirus dokumentus. Norėdami pasiimti reikiamą dokumentą – išsitraukiate
aplanką, atsiverčiate jame esantį vieną iš segtuvų ir tarp ten esantį dokumentų
pasirenkate tą, kuris jums reikalingas. Iš esmės taip veikia ir „Windows“ –
sakykime, jūs pagrindiniame diske susikuriate katalogą „Nuotraukos“, ten
talpinate nuotraukas į katalogus pagal tai, kur ir kada buvote. Praėjus kiek
laiko ir norėdami peržiūrėti kaip jums sekėsi, tarkime, Graikijoje –
kompiuteryje jūs atsidarote katalogą „Nuotraukos“ jį atsidarote, vėliau iš
įvairių šalių, tokių kaip Prancūzija, Turkija, Italija, Graikija ir kt.
paspaudžiate katalogą pavadinimu „Graikija“ ir iš ten esančių nuotraukų
atsidarote sau reikalingą. Tad „Windows“ (ar kita OS) sutvarkytas kompiuteris
yra viena didelė erdvė, kuri yra suskirstyta į katalogus ir pakatologius,
kuriuose randasi bylos – dokumentai, nuotraukos, programos ir kt. Kai jūs norite
ką nors atidaryti, paleisti kokią nors programą – jūs vaikštote po katalogus.
Net kai matote tą gražų pirminį vaizdą – jūs esate kataloge, kuriame yra sudėtos
nuorodos į programas, katalogai ar galimybė atsidurti pirminiame kataloge. Tad,
naudojantis kompiuteriu „Windows“ sistemoje būtina tai žinoti ir tai suprasti.

Informacijos tipai

Taip pat tinkamam kompiuterio valdymui būtina suprasti ir ne tik kaip
suorganizuota informacija, tačiau kokio tipo informacija yra saugoma
kompiuteryje. Tad štai, kaip jau minėta, „Windows“ naudoja katalogus. Katalogai
reikalingi informacijos organizavimui kompiuteryje. Kaip jau minėta anksčiau –
katalogų gali būti bet koks kiekis, jie gali būti pavadinti kaip tik nori
vartotojas (išskyrus sisteminius katalogus, kurių pavadinimų pakeisti nedera,
nes tai išves sistemą iš rikiuotės). Katalogai nedaro nieko daugiau, išskyrus
tai, kad leidžia tvarkingai sisteminti informaciją kompiuteryje tiek vartotojui,
tiek ir operacinei sistemai.

Taip pat kompiuteryje yra laikomos bylos (failai), kurių tipų gali būti nuo
kelių šimtų, tūkstančių iki dešimties tūkstančių. Pavyzdžiui, tekstiniai
dokumentai, tokie kaip „Word“ parengti dokumentai yra bylos (ar byla, jei
kalbame apie vieną), taip pat bylomis laikomos nuotraukos, filmai taip pat yra
bylos ir t.t. ir t.t. Kai atidaromas dokumentas – atidaroma byla, kai žiūrime
filmą esantį kompiuteryje – atidarome video bylą, kai peržiūrinėjame nuotrauką –
taip pat atidarome bylą. Ar bylą įmanoma atidaryti jūsų kompiuteryje, priklauso
nuo operacinės sistemos ir joje esančių programų, t.y. ar jos supranta ir
atidaro jums. Pavyzdžiui, jeigu jūs neturite „Word“, tai greičiausiai jums
nepavyks atidaryti kolegos atsiųsto „Word“ dokumento docx formatu – kompiuteris
tiesiog nesupras ką jam daryti ir klaus jūsų. Pasikartojimui – visos bylos yra
saugomos kataloguose.

Programinės bylos. Tai yra bylos, kurios paleidžia programas. Pavyzdžiui, nors
jūs atidarote naršykle net iš savo darbalaukio, visgi jūs spaudžiate nuorodą,
kuri aktyvuoja tam tikrą bylą, pavyzdžiui chrome.exe, kuri jums atidaro naršykle
ir jus ją galite naudotis.

Operacinė sistema „Windows“ yra valdoma dviem įrenginiais – pele ir klaviatūra.
Visgi pagrindinis šios operacinės sistemos valdymo įrankis yra pelė. Judindamas
pelę vartotojas gali judėti po kompiuterį, atidarinėti katalogus ir paleidinėti
programas. Vienu kairės mygtuko pagalba yra pažymimas, o spustelėjus antrą kartą
– atidaroma. Katalogo atveju yra atidaromas katalogo langas, programos – antras
mygtuko paspaudimas paleidžia programą. Dešinys mygtuko paspaudimas leidžia su
pasirinkta programa, katalogu paleisti specialias komandas, kurios būna
suprogramuotos „Windows“ ar taikomųjų programų. Tad iš esmės visaverčiam
operacinės sistemos „Windows“ valdymui pakanka ir pelės.

Klaviatūra pačiai operacinei sistemai, tiksliau jos valdymui  daug reikšmės
neturi. Iš esmės pačioje operacinėje sistemoje ji tik naudojama kaip tam tikrų
komandų trumpiniai. Tarkime, paspaudus langelio mygtuką klaviatūros kairėje yra
iškviečiamas programų meniu arba komanda Ctrl ir I paspaustas vienu metu
iškviečia kompiuterių nustatymų langą. Visgi, praktikoje šiuos trumpinius
naudoja labai nedaug vartotojų, kadangi visus juos galima atlikti pele.

Nors vien iš šios informacijos tinkamai naudotis ir suprasti operacinės sistemos
nepavyks, tačiau tai esminiai pagrindai tam, kad suvoktumėte kaip informacija
yra organizuojama ir veikia jūsų kompiuteryje. Plačiau apie operacinių sistemų
niuansus, skaitykite kitose puslapiuose.


VARTOTOJAI SISTEMOJE „WINDOWS“




KOMPIUTERIO ĮJUNGIMAS/IŠJUNGIMAS/MIGDYMAS/PERKROVIMAS OPERACINĖJE SISTEMOJE






KOMPIUTERIS IR INTERNETAS

Kompiuteris iš esmės yra įrenginys galintis atlikti daugybę užduočių ir gerokai
palengvinti darbus. Prieš kurį laiką, kai internetas nebuvo toks prieinamas,
žmonės neturėjo ir tokio didelio poreikio internetui. Tuomet vartotojai
kompiuterius įsigydavo ir naudodavo tik ribotam skaičiui užduočių. Pavyzdžiui,
kompiuteriu buvo surenkami tekstai ir atspausdinami namuose esančiu
spausdintuvu. Arba sukuriami kokie nors sąrašai, užrašai ir jie skaitomi tiesiog
kompiuteryje.

Visgi, internetui pasiekus ir namų vartotojus, prasidėjo milžiniška jo plėtra.
Daugėjant internetu besinaudojančių žmonių buvo tobulinamos programos ir siūloma
vis daugiau paslaugų, kurios buvo teikiamos interneto pagalba. Ši plėtra vyko
itin sparčiai, todėl šiandien kompiuteris be interneto nebeįsivaizduojamas,
kadangi daugelis programų pilnai veikia tik su internetu, taip pat labai daug
šiems laikams reikalingų paslaugų yra pasiekiamos tik su interneto pagalba.

Kalbant paprastai – internetas yra tam tikras protokolas, kurio pagalba
vartotojas gali išsiųsti duomenis kitiems bei gauti duomenis iš jų. Tad laidais
arba belaidžiu ryšiu yra siunčiami ir gaunami užkoduotos informacijos paketai,
kurie vėliau yra atkoduojami ir atvaizduojami jų gavėjams.

Kokiu greičiu jie yra siunčiami priklauso nuo ryšio tipo, jo pralaidumo ir jo
apkrovimo. Tačiau šios informacijos formate yra svarbu žinoti tai, kad interneto
greitis skiriasi – kuo jis didesnis, tuo didesnes bylas, duomenų paketus
greičiau įmanoma išsiųsti ir gauti.

Prie interneto kompiuteris jungiamas dviem būdais – pirmasis (standartinis) yra
jungimas laidu. Šiuo būdu yra iš centrų tiesiami laidai, kurie tam tikrose
vietose (pvz. daugiabutyje) yra išdalinamas mažesniais laidais daugiabučio
gyventojams. Vartotojams į namus yra atvedamas laidas, kuris bute įprastai
dalinamas papildomai (priklausomai nuo to, kiek yra darbo vietų) ir jau jose
išeinantis laidas yra jungiamas tiesiai į kompiuterį.

Antrasis – belaidis ryšys. Anksčiau laidinis internetas buvo kur kas pranašesniu
ir stabilesniu, todėl dauguma kompiuteriu prie interneto buvo jungiami laidais,
visgi šiais laikais, smarkiai patobulėjus belaidžiui ryšiui (WIFI) didžioji
dalis kompiuteriu prie interneto jungiasi būtent belaidžiu ryšiu. Laidinis ryšys
dažniausiai lieka tose vietose, kuriose yra būtinas vidinis tinklas, tad jis
įprastai išlieka didelėse įmonėse, turinčiose itin rimtą ir sudėtingą struktūrą
arba namuose, kuriose yra naudojamos stacionarios darbo vietos (stacionarūs
kompiuteriai).

Prijungtas prie interneto kompiuteris leidžia automatiškai atnaujinti programas,
naršyti internete, gauti ir siųsti elektroninius laiškus, žaisti žaidimus
internete ir kt.


PROGRAMOS

Programos yra tai, kas leidžia kompiuteriu atlikti tam tikras užduotis.
Pavyzdžiui, norint rašyti tekstą, vartotojui reikalinga teksto apdorojimo
programa. Esant norui gauti ir siųsti elektroninius laiškus – reikalinga el.
pašto programa, norint dirbti su grafikos apdorojimu – reikalinga grafikos
apdorojimo programa. Norint naršyti – interneto naršyklė. Taigi, jeigu darote
kokią nors užduotį (tarkime, naršote internete) jūs tai darote su specialia
programa.

Kuomet didžioji dalis kompiuterių nebuvo pajungti prie interneto, geriausiu
atveju turėjo tik tinklą iš kelių kompiuterių, tuomet visos programos veikdavo
tik paleidžiant jas pačiame kompiuteryje. Šiais laikais vis labiau populiarėja
internete veikiančios programos, kurios leidžia dirbti iš bet kurios vietos ir
su bet kokiu įrenginiu. Yra ir trečiojo tipo programos, tam tikri hibridai,
kurie veikia ir kompiuteryje ir debesyje, o bylas saugo internete.

Tad, kad ir kokią užduotį bedarytumėte jūs paleidžiate programą. Net tiesiog
naršydami kompiuteryje, tarkime, po katalogus, jūs taip pat naudojatės tai
daryti įgalinančia programą, tiesiog ji automatiškai būna įdiegta į kompiuterį
su operacine sistema. Kai naršote internete – taip pat naudojatės programa –
interneto naršykle ir tai darote arba su operacine sistema įdiegta arba atskirai
parsiųsta/įdiegta programa. Kai rašomas tekstas su „Word“ – tuomet yra
paleidžiama ir naudojama specialiai įdiegta „Word“ programa. Tad, pasikartojant
– kad ir ką darytumėt kompiuteriu, jūs naudojatės programa, kuri įgalina tai
daryti ir padeda atlikti norimą užduotį.

Tiesa, tobulėjant kompiuteriams, vis plačiau naudojant internetą, programų
kūrėjai, siekdami, kad jų programos būtų pasiekiamos bet kurioje vietoje ir iš
bet kurio įrenginio sukūrė programas, kurios veikia internetu. Tokios programos
dažniausiai yra pasiekiamos interneto naršyklės pagalba ir įgalina naudotis
jomis esant bet kur su bet kuriuo interneto ryšį ir interneto naršyklę
turinčiame įrenginyje. Geriausias tokios programos pavyzdys yra elektroninio
pašto klientas „Gmail“.

Programos gali būti skirstomos įvairiai ir tai priklauso tik nuo pačio
skirstytojo. Visgi, pirmiausia, greičiausiai reikėtų žinoti, kad programos gali
būti skirstomos pagal tai, kam jos skirtos – kasdieniams vartotojams ar
profesionalams. Net panašias užduotis darančios programos gali skirtis pagal
savo galimybes – pavyzdžiui, tekstą galima kurti ir redaguoti su standartiškai
su operacine sistema įdiegta „Wordpad“ programa, o galima tai daryti su gerokai
galingesne „Word“ programa. Visgi, teksto redagavimo programos tik mažas
pavyzdys, o štai, pavyzdžiui grafikos redagavimo ar modeliavimo programos turi
kur kas daugiau skirtumų jų pritaikyme. Kai kurios programos apskritai gali būti
naudojamos tik specialias žinias ir įgūdžius turinčių žmonių.

Įprastam vartotojui greičiausiai patogiausia būtų skirstyti programas į biuro
programas („Word“ , „Excel“ , „Outlook“  ir pan), grafikos programas („Picture
manager“ , „Photoshop“ , „Pixlr“ , „Lightroom“ ir kt“), vaizdo peržiūros ir
redagavimo programos („Media player“ , „VLC player“ , „Premiere“ ir kt.) ,
bendravimo („Viber“ , „Skype“ , „WhatsApp“), internetui skirtos programos
(naršyklės „Chrome“ , „Firefox“ , „Internet Exploer“ , kitos programos
„TotalCommander“ , „WinSCP“) ir kt.


LOKALIOS (KOMPIUTERYJE VEIKIANČIOS) PROGRAMOS

Kompiuteryje veikiančios programos. Tai tokios programos, kurios yra
instaliuojamos į kompiuterį ir visas operacijas atlieka išimtinai jūsų
kompiuteryje. Kaip jau minėta, populiarėjant internetui ir dinaminiam darbui –
tokių programų vaidmuo po truputi mažėja. Tačiau, visgi, rimčiausios,
rimčiausias užduotis atlikti gali tik lokaliai kompiuteryje instaliuotos
programos.

Programos, kurios gali veikti kompiuteriuose turi būti į juos įdiegtos. Jeigu
kompiuteris neturi interneto ryšio – jų diegimo bylos yra perkeliamos,
pavyzdžiui, USB pagalba. Jeigu kompiuteris turi internetą – dažnu atveju yra
atsisiunčiama diegimo byla, kurią paleidus programa įkopijuoja į kompiuterio
diską jai veikti reikalingas bylas ir sukuria nuorodas jos paleidimui. Paleidus
programa, ji paleidžia jai reikiamas veikimui bylas ir pradeda darbą. Veikdama
programa, savo darbo metu informaciją apdoroja ir saugo kompiuterio vidinėje
atmintyje. O kai vartotojas vienu ar kitu būdu bando išsaugoti savo atliktą
darbą – jis išsaugomas kompiuterio kietajame diske.  


TINKLO PROGRAMOS

Populiarėjant internetui, juo naudotis ėmė vis daugiau žmonių. Programos,
veikiančios kompiuteriuose tapo išties galingomis ir siūlė daugybę funkcijų.
Tačiau tobulėjo ir vartotojai ir jų pomėgiai, bei naudojimosi internetu
įgūdžiai, todėl aplikacijų kūrėjai turėjo siūlyti naujas funkcijas ir galimybes.
Vienas esminių vartotojų, kurie toms pačioms užduotims naudoti ne vieną, o kelis
įrenginius poreikis buvo dirbti su bet kuriuo įrenginiu, bet kurioje vietoje.
Tad vieni kūrėjai jau išanksto tai numatę siūlė internete veikiančias programas,
kiti prisitaikė prie vartotojų poreikiu. Bet kokiu atveju, šiuo metu mes turime
daugybę programų, kurios veikia ne kompiuteryje, o internete – tiksliau,
nutolusiame galingame kompiuteryje (serveryje ar serveriuose), o ją pasiekti ir
su ja dirbti galima naudojantis interneto naršykle.

Kaip jau minėta, šios programos visas savo operacijas atlieka nutolusiose
serveriuose panašiu principu, kaip kompiuteryje veikiančios programos tai
atlieka kompiuteryje. Tai vadinamas „backend‘as“, tuo tarpu vartotojams,
naudojantis tinklapių kūrimo priemonėmis yra pateikiama sąsaja, kuria
naudodamiesi vartotojai gali atlikti reikiamus veiksmus. Pavyzdžiui, gali
redaguoti dokumentus, gali naudotis elektroniniu paštu ir t.t. Jeigu vartotojas
pats neparsisiunčia sukurtų ar redaguotų bylų, jos visuomet saugomos taip pat
nutolusiuose serveriuose. Žinomiausi tokių programų pavyzdžiai yra „Gmail“
(elektroninis paštas) , „Youtube“ (vaizdo peržiūroms) , „Google Docs“ (tekstų
redagavimas), „Sheets“ (skaičiuoklės) ir kt.

Šios programos, kadangi jos vis tiek turi atskirti kur kieno dokumentai ar
bylos, ką rodyti ir pan. naudoja vartotojų duomenų bazes ir jų atpažinimo
sistemas. Prisijungęs prie jų vartotojas yra atpažįstamas programos ir jam
rodoma jo ar su juo susijusi informacija, pavyzdžiui, jo kurti dokumentai arba
pagal jo peržiūras siūlomi nauji video įrašai.

 * Kompiuterio sandara
 * Kompiuterio įranginiai
 * Operacinė sistema
 * Operacinė sistema „Windows”
 * Kompiuteris ir internetas
 * Programos
 * Lokalios programos
 * Tinklo programos

 * Kompiuterio sandara
 * Kompiuterio įranginiai
 * Operacinė sistema
 * Operacinė sistema „Windows”
 * Kompiuteris ir internetas
 * Programos
 * Lokalios programos
 * Tinklo programos

 * Facebook
 * Twitter
 * Instagram
 * RSS

Designed by Elegant Themes | Powered by WordPress